Turbūt visi žvejai svajoja nuvykti į Norvegiją pažvejoti. Aš jau senai apie tai galvojau, tačiau progų tam nebuvo. Nežinau dėl ko ir kodėl, bet šią vasarą užsidegiau ten nuvažiuoti. Tačiau rasti kas galėtų važiuoti buvo labai sunku, radau tik vieną žmogų. Dviese vykstant į tokią kelionę brangu. Optimaliausias variantas važiuoti su mikroautobusu 6-se.
Taigi, nusprendėme vykti į Norvegiją 2012 m. rugpjūčio mėn. žvejoti dviese, su lengvuoju automobiliu. Tam, kad kelionė butų be nemalonumų, reikėjo nemažai viskuo pasirūpinti ir pasidomėti. Skaičiau jau pabuvojusių tokioje žvejyboje pasakojimus ir pagal juos susidariau sąrašą, ką reikia pasiruošti.
PASIRUOŠIMAS
Pasirenkamas miestas, kur važiuosime – mes pasirinkome šiauriausią miestą Skårsvåg (Nordkapp), Norway, (tariasi Skarsvog) nes sakoma, ten daugiau žuvies (realiai visur jos daug
Internete ieškau ir surandu kur apsistoti – teko ilgai ieškoti, nes kainos nėra mažos.
Susitariu dėl kambario ir motorinės valties nuomos – mums pasiūlė visą namą + motorinė saugi valtis už 500 Lt / dieną abiems.
Pasirenkamas maršrutas – Latvija, Estija, Suomija, Norvegija (užsukom ir į Švediją pasisvečiuot).
Apskaičiuojamas atstumas, kelionės kaina – kaina važiuojant su organizatoriais mažesnė, bet mes visgi norėjome viską organizuotis patys.
Pasiruošiami rūbai – ten nėra karšta, jūroje vėjas, bangos, šlapia. Reikia iš šiltų ir neperšlampamų rūbų. Nusipirkau lietpalčio tipo kostiumą. Jei negaila pinigų, rekomenduoju specialių žvejo kostiumą, neskęstantį. Mūsų žvejybos vietoje buvo apie 10 laipsnių šilumos.
Perkama amunicija – specialus jūrinis meškerykotis, jūrinė ritė, pintas valas išlaikantis 50 KG, pilkeriai, visokie masalai – kainavo apie 700 Lt (Gariūnuose, o kitur kainuotų virš 1000).
Vaistai. Paėmiau vaistų nuo jūros ligos. Skausmo. Temperatūros. Į Suomiją griežtai draudžiama įsivežti psichotropinius ir raminamuosius – tuo įsitikinome Suomijos muitinėje, ačiū dievui jų neturėjome.
Gaunu putplasčio dėžes žuviai – tam, kad spėtume ją parvežti užšaldytą 2200 km.
KELIONĖS PRADŽIA
Kelionė prasidėjo 3 h nakties. 11 h jau buvome Estijoje, prie kelto. Per porą valandų perplaukėme Baltijos jūrą ir per Helsinkį pajudėjome Norvegijos link. Visos kelionės metu buvo įdomu stebėti, kaip keičiasi gamta. Kuo arčiau šiaurės, tuo retesni, žemesni ir plonesni medžiai, po kol jų visai neliko. Nuostabi gamta ir vaizdai neleido nuobodžiauti ilgoje kelionėje.
Suomija nuostabi šalis, tūkstančiai švarių ežerų, tūkstančiai poilsiaviečių, vienoje jų ir apsistojome pernakvoti. 4 ryto tęsėme kelionę ir Nordkappe buvome jau 21h. Kelionės metu matėme daug elnių, kurie stovi tiesiog ant kelio ir maišo pravažiuoti. Dėl to nerekomenduoju važiuoti naktį – tai yra gan pavojinga, nes neretai jie tiesiog iššoka iš šalikelės. Buvome trumpam nusukę ir į Švediją pasižiūrėti kuo skiriasi šalys. Skandinavijoje likome neaplankę tik Danijos, įdomu, ar į Daniją vyksta lietuviai žvejoti?
Norvegijoje mus svetingai priėmė žvejys šeimininkas, aprodė namą ir valtį. Po to kelionės labai norėjosi miegoti, tad ilgai nedelsdami tai ir padarėme, tačiau užmigti buvo sunku, nes mintys sukosi apie rytojaus žvejybą.
ŽVEJYBA
Šiltai apsirengę išplaukėme dviese su virš 2m ilgio motorine valtimi pradžioje į fiordą. Kadangi bangų buvo, į jūrą pirmą dieną nusprendėme neplaukti. Jau po 30 min pradėjo pykinti, teko išgerti vaistų nuo jūrligės – jie veikti pradėjo tik po valandos ir pykinimas baigėsi. Pirmas pilkerio nuleidimas prie dugno ir iš kart pajutau smūgį. Pirmoji žuvis buvo vėgėlė (ar bent jau panaši į ją). Ištraukus tokią žuvį net iš 50 m gylio, jai išsprogsta pro žiaunas pūslė ir jos paleisti jau negalima, nes ji ir norėdama negalės panerti. Vėgėlės kibo nuo 2 iki 5 kg, tačiau aš norėjau kitų žuvų – menkių, otų, saidų ir kt. Pastoviai keitėme vietos, norėdami rasti kur kimba ne vėgėlės, tačiau sunkiai – jos kibo visur ir ant visų kablių. 5kg vėgėlę ištraukti iš 100 m gylio yra nelabai lengva užduotis, o jei tai vyksta kas kelias minutes, raumenys visiškai išsenka. Fiorduose kibo ir raudoni ešeriai, kurių akys juos ištraukus iš karto išsipučia ir jie miršta. Pagavome ir kelias menkes – tiksliai nežinau kaip vadinasi žuvys, bet mes vadinome menkėmis ir geltonas ir baltas. Per pirmą žvejybą paleidau du pilkerius (o jų turėjau tik 3), nes vienas užkibo už dugno ir teko nutraukti, o kitas atsirišo.. Pirmoji diena praėjo labai greitai, grįžome labai pavargę, o čia dar nešti žuvis į valymo kambarį. Specialiame kambaryje išmoksti žuvų valymo darbą – žuvies daug, esi pavargęs, dėl to skubi kuo greičiau viską baigti. Aš ėmiau tik žuvies filė ir dėjau į maišelius, kuriuos sudėjau į šaldymo kamerą. Iš Norvegijos išsivežti galima tik 15kg žuvies + vieną trofėjinę žuvį nepaisant svorio. Per pirmą dieną prigaudžiau 8kg grynos žuvies filė (nepaisant to, kad daugiau nei pusė žuvų buvo paleista atgal į vandenį). Pasvėręs nusprendžiau kitą dieną imti mažiau žuvies, nes dar buvo laiko jos susigauti, norėjosi pagauti naujų rūšių.
Žvejojau naudodamas ne tik pilkerį, bet ir įvairius kablius, pririštus aukščiau. Tai pat bandžiau pažvejoti masalui naudodamas krevetes, vištienos filė, žuvį – rezultatas tas pats, tik dažniau kibo vėgėlės, ir mažesnės.
Kitą dieną išplaukėme jau drąsesni, toliau į jūrą. Oras ten – kaip pas mus ruduo. Rūkas labai šlapias, po kiek laiko atrodo, kad tave sulijo lietus. Lietpaltis labai padėjo, išlikau sausas.
Išplaukėme į jūrą – čia žvejyba kitokia. Gylis virš 100 metrų, o juo toliau, tuo giliau. Kibo rečiau, bet didesnės žuvys, beveik nekibo vėgėlės. Sugavome nemažai auksinių ir sidabrinių menkių, skumbrių. Šį kart daug žuvies paleisdavau, imdavau tik žuvis apie 4-5kg. Jūros liga kankino mažiau, bet vaistų išgėriau.
Skumbrės laikosi būriais, jei užplauki būrį – jas trauki po 3-4, ant visų kablių. Bet jos nedidelės, iki 500g. Menkės kimba rečiau, bet didesnės. Dėja, bet nepakliuvo nei viena įspūdingo dydžio.
Tik trečią dieną daėjo, kad reikia ne patiems ieškoti kur žvejoti, o paklausti. Mums nurodė vieną vietą už salos. Ir tikrai, čia kibo didesnės menkės. Likus kelioms valandoms iki žvejybos pabaigos nutarėme paplaukti dar giliau. Pasitvirtino. Čia kibo dar nepagauta žuvis, vietinis sakė kad jos vadinasi SAIDA (ledjūrio menkė). Kibo nuo 2 iki 5 kg saidos, kelios iš karto. Tai labai stipri žuvis, plaukiojanti būriais. Didžiausios kibo ant pilkerio, kurį papildomai pririšau, kad tik nenutrūktų. Prisigaudėme saidų ir patraukėme namo. Ir tikrai, saidos labai gera žuvis, neturi to menkių šlykštaus kvapo, lengvai valosi, o skonis nuostabus.
Paskutinę dieną bandžiau pažvejoti ir nuo kranto – kibo, tik mažesnės.
Taip ir baigėsi pirmoji žvejyba Norvegijoj. Kiek nevykus, nes iš karto nepasidomėjome kur reiktų žvejoti, be to turėjau per mažai pilkerių. Tačiau poilsis ir įspūdžiai buvo verti pinigų. Jau neabejoju, kad keliausiu dar kartą, tik geriau pasiruošęs, gal būt net su organizatoriais, tačiau ten nežinau ar galima parsivežti žuvies.
Šaldytas žuvis sudėjome į putplasčio dėžes, kurias davė Maximoje (nuo žuvies). Per 26 val kelionę žuvis net nespėjo atšalti. Kelionė atgal labai vargino, nes sukosi mintys apie atostogų pabaigą. Žemiau įkeliu kelias nuotraukas su žvejybos akimirkomis.
Vienintelis likęs pilkeris. Kiti per žiedus išsinerdavo, tad šį teko papildomai pririšti su valu. 400 g. svorio.
Rūkas kaip lietus. Reikia nepamiršti lietpalčio dėl rūko ir bangų taškymosi.
Labai status ir aukštas kalnas, kurio viršūnėje matosi Nordcapp turistų centras.
Tarp Švedijos, Norvegijos, Suomijos. 
Vėgėlė su išsipūtusia pūsle. Ir ką su ja daryt – nei paleist (negalės panirti), nei imt (žuvies prisigaudę jau buvo pakankamai).
Kolegos žvejai.
Rudos ir geltonos menkės.
Pavojinga kai elnio mažylis kitoje pusėje nei motina. Tuomet motina privažiavus mašinai šoka per kelią prie mažylio. 
Keltas Tallink Estijoje. Bilietus užsakiau telefonu. 
Nuo kranto nuplaukdavome apie 2-3 km. 
Pirmasis išplaukimas į jūrą. Pasisekė – oras ramus, bangos mažos, nešalta. 
Skarsvag žvejų kaimelis. Ramus, jaukus, tylus. Čia durų nerakina, nes vagių nebūna. 
Elnias eina keliu ir nesiruošia trauktis.
Skarsvag prieplauka. Laivai, valtys, laiveliai.