Gilių girios tankmėje, kur senos eglės šnibždasi su vėju, gyveno šernas vardu Barnabas. Jis buvo kitoks nei kiti miško gyventojai, nes jo širdyje ruseno didelis noras pamatyti platųjį pasaulį. Vieną ankstų rudenio rytą, kai rasa dar tviskėjo ant voratinklių, Barnabas nusprendė, kad atėjo laikas kelionei. Jis ištraukė iš po lovos savo didelį, rudą odinį lagaminą, kruopščiai įsidėjo keletą atsarginių kanopų batų bei džiovintų gilių užkandžiui. Galiausiai jis užsidėjo savo elegantišką juodą skrybėlę, kuri jam suteikė tikro džentelmeno išvaizdą. Šernas nužingsniavo iki nedidelės, medinės miško stotelės, kurioje kartais sustodavo senasis garvežys. Jis stovėjo ant perono, žvelgdamas į tolį ir tvirtai laikydamas lagamino rankeną.
Šerno keliautojo spalvinimas
Kol traukinys vėlavo, Barnabas prisiminė seną legendą apie paslėptus turtus. Buvo kalbama, kad giliausiose purvo balose galima rasti retų perlų, kurie švyti net tamsiausią naktį. Šernas buvo drąsus tyrinėtojas, todėl nusprendė išbandyti laimę. Jis išsitraukė savo nardymo akinius, kurie sandariai prigludo prie snukio. Priėjęs prie didžiausios miško balos, jis drąsiai nėrė į tirštą, vėsų purvą. Jo kanopos lietė dugną, o akys per stiklą atidžiai stebėjo kiekvieną dumblo lopinėlį, ieškodami paslaptingo švytėjimo.
Šerno nardytojo spalvinimas
Išlipęs iš balos, jis buvo visas aplipęs purvu, tačiau jo akyse žibėjo džiaugsmas. Nors perlai liko paslaptyje, jis jautėsi atgaivintas vėsos. Grįžęs į savo jaukią trobelę po šimtamete egle, Barnabas suprato, kad jam reikia sušilti. Jis užkaitė virdulį ir pasiruošė pačios skaniausios kakavos su cinamonu. Šernas atsisėdo į savo supamą kėdę, paėmė mėgstamiausią taškuotą puodelį ir lėtai gurkšnojo saldų gėrimą, stebėdamas pro langą krentančius lapus. Tai buvo ramybės akimirka, kurios jam reikėjo prieš kitą nuotykį.
Šerno ir puodelio spalvinimas
Vakare mišką užpildė tyli muzika. Barnabas žinojo, kad senasis miško Ąžuolas liūdi, todėl nusprendė jį pralinksminti. Jis iš spintos išsitraukė ryškiai raudoną peteliškę, ją kruopščiai pasitaisė prieš veidrodį ir pasiėmė savo seną, medinį smuiką. Nuėjęs prie girios viduryje stovinčio milžino, šernas priglaudė instrumentą prie peties. Jis grojo švelnias melodijas, kurios pasakojo apie vėją, lietų ir miško ramybę. Ąžuolo šakos lengvai siūbavo, o lapai šlamėjo pritardami kiekvienai natai.
Šerno muzikanto spalvinimas
Žiemai pasibeldus į miško duris, kalvos pasidengė slidžiu ledu ir sniegu. Barnabas nebuvo tas, kuris sėdėtų namuose. Jis susirado savo didelį sidabrinį padėklą, kurį anksčiau naudojo tik šventinėms gilių vakarienėms. Užlipęs ant aukščiausio miško kalno, jis atsisėdo ant blizgančio metalo, tvirtai įsikibo į kraštus ir stipriai atsispyrė. Vėjas švilpė ausyse, o sniegas tyško į šonus, kai jis lyg strėlė lėkė žemyn. Tai buvo greičiausias ir linksmiausias būdas pasiekti namus, paliekant už savęs tik sidabrinį pėdsaką baltoje drobėje.
Šerno pramogų spalvinimas
Kiekvienas šis nuotykis Barnabui priminė, kad gyvenimas yra spalvingas, o miškas slepia tūkstančius istorijų, kurias tereikia pamatyti. Spalvinimas padeda šias istorijas išsaugoti, todėl visi vaikai kviečiami paimti pieštukus ir suteikti Barnabo pasauliui ryškiausių spalvų.
