Užėjus žolėms nuo Klaipėdos iki Šventosios, neliko nieko kito, kaip važiuoti į Liepoją Latvijoje. Šis pramoninis miestas yra gan nykus, galima pamatyti daugiabučių be langų, durų kvartalus, apleistas gamyklas ir kt. Bet prie jūros čia yra puiku – geras paplūdimys, kilometriniai molai.
Nuvažiavome prie pačio šiaurinio molo, nes čia yra geras privažiavimas, stovėjimo aikštelė, nėra žmonių, tik keli žvejai.
Molu ėjome tol, kol baigėsi supilti akmenys dešinėje. Kadangi buvo stiprus vėjas, didelės bangos, teko mėtyti ne į rytinę aptvertą jūros dalį. Čia kibo delno dydžio plekšnės ir, negaliu prisiminti pavadinimo, bet panašios žuvys į pūgžlius. Geriausiai kibo dieną, o vakar visiškai apstojo. Žvejojome ant sliekų ir ant krevečių. Džiaugemės, kad apsirengėme kaip žiemą, nes būtume sušalę dėl labai nemalonaus vėjo.
Kitą dieną lijo lengvas lietus, vėjo nebuvo visiškai, dėl to dugnines mėtėme į jūrą. Jau po pirmų metimų traukėme 300-400g plekšnes užkibusias po dvi. Kartais kibimas nustodavo dešimčiai minučių, bet palaukus vėl jo sulaukdavome. Gerai kibo ir ryte ir dieną.
Sugalvojau pabandyti pavejoti ir ant tuščių kablių, kaip tai daro vietiniai. Ant valo užrišau šviną, o virš jo kelis kablius. Ja po pirmo metimo ir traukimo (kaip su blizge) turėjau mažą žalią žuvelę. Po antro metimo pagavau delno dydžio ešerį. Visos kitos buvo vėl nedidelės pailgos žuvys (nežinau ar tai vėjažuvės).
Žvejybą teko baigti, kadangi jau buvo laikas važiuoti namo. Reziumuojant galiu pasakyti, kad Liepojoje yra labai įdomu ir patogu pameškerioti, nes čia molai ilgi, platūs, mažai žmonių, gerai kimba. Žvejybą gali sunkinti tik oras – didelis vėjas, lietus ar šaltis, dėl to rekomenduoju ten važiuoti vasarą ir pasirinkti orą be vėjo.
